Pakirptais sparnais

Apie autorių
Pirmoji autoriaus knygelė buvo išleista jo paties (Grumstas K. Rudens jaunystė: eilėraščiai: 1940–1988. – V.: Periodika, 1989 m.).
Joje autorius nuoširdžiai apdainuoja Lietuvą, jos gamtą ir savo išgyvenimus. Pats jautėsi
tarsi nereikšmingas, paprastas šapelis, gal todėl ir pasirinko autorinį pseudonimą
„Grumstas“, kaip pats sakė, „šalia kelio, vieškelėlio, kad niekam neužkliūtų“.
Ši antroji knygelė – tai autoriaus dokumentinė apysaka apie žmones, karo metu išvežtus
priverstiniams darbams į Vokietiją, apie jo ir kitų šalia buvusių žmonių išgyvenimus ir likimą. Deja, dėl įvairių priežasčių pats autorius nespėjo jos išleisti, nors tai buvo jo svajonė.

Kartu su eiliavimu autorius mėgino kurti ir trumpus apsakymus, keli jų jau
savo pavarde Kazys Mikušauskas buvo išspausdinti periodiniame žurnale
„Švyturys“: „Sugrįžimas prie vyšnios“, 1988–21; „Dangaus paukštis“, 1982–2;
„Išmislas“, 1984–14. Pastarasis apsakymas – autoriaus pasakojimas apie
savo tėvą, kuris kaime buvo „visų galų meistras“, mokėjo ir daug pasidarydavo
pats, savaip. Todėl žmonės kreipdavosi į jį pagalbos, o tuo pačiu už visokias
išmones vadino jį „išmislu“.

Autorius kūrė ne tik poezijos ir prozos kūrinius, taip pat užsiėmė medžio
drožyba (buvo pagaminęs ir smuiką), tapyba (įvairūs gamtos peizažai), net
ir kalvio bei metalo darbai be vargo jam paklusdavo. Jei neturėdavo reikiamo
įrankio, pirma jį pasidarydavo, o jau tada sukurdavo ar sumeistraudavo,
ką sumanė. Kaip jis pats sakė, „mėgstu pasidaryti ar perdaryti savaip, nežmoniškai,
kitoniškai, pagal save“.

Autorius save laikė paprastu žmogumi ir todėl greičiausiai niekada negalvojo,
kad jis buvo ne ką mažesnis ir nė kiek ne prastesnis „išmislas“, kaip ir jo
tėvas, mano senelis.
Tikiuosi, kad šis mano trumpas pasakojimas jau apie savo tėvą ir jo antrosios
knygelės išleidimas leis skaitytojui susidaryti savo nuomonę ne tik apie
autorių, kaip apie žmogų, bet ir apie jo kartos žmonių svajones, išgyvenimus
ir likimus.
Sūnus Romas Mikušauskas